LAUREN GROFF Moiros ir Furijos

Screen Shot 2017-06-12 at 4.24.48 PMĮspūdžiai. Kažkuriuo metu pavargau nuo YA ir Fantasy, o ir apie knygas su draugais noriu pasikalbėti. Mano draugai nei YA nei Fantasy, aišku, neskaito. Tai “Moiros ir Furijos” čia antra iš per Knygę mugę įsiūlytų knygų. Kadangi ir Obama labai ją mėgsta, kas Trumpo neapykantos šviesoje pasitarnavo ir šitos knygos marketingui, žinojau, kad daug kas ją skaitys ir su daug kuo bus galima pasikalbėti apie ją. Klydau. Pasirodo dar ne iki tiek Trumpo nekenčia, kad vykdytų tyliąją revoliuciją skaitydami tai, ką Barakas rekomenduoja. Kai facebooke paklausiau draugų, ar skaityti antrą knygos dalį verta, atsliepė tik Aistė. Tai gerai, kad Aistė paragino skaityti, nes kitaip tikrai būčiau numetusi: knyga parašyta knygų mugės* stiliumi, pirmoje dalyje siužeto linija labai nuobodi, per daug melancholiška, sudėtingas skaitalas, žodžiu. Nusikalusi prieš miegą tikrai neskaityčiau. Bet kai buvau nenusikalusi, šita knyga puikiausiai pasitarnavo kai būdavau tos tokios bohemiškos nuotaikos, kai norėdavau sėdėti vakare balkone, rūkyti vyšnines cigariles su taure vyno ranoje ir skaityti ką nors nu labai literary. Ačiū Aistei už paraginimą, knyga tikrai gera (tam pripažinti prireikė kelių dienų po perskaitymo, o skaitant I dalį II skaityti neketinau). Perskaičiau jau prieš savaitę, o vis dar atsimenu apie ką. Žodžiu, knyga turėjo didelį potencialą būti numesta vos įpusėjus, bet perskaičius visai nesigailiu ir laiko negaila. Nežinau žodžio “envy” lietuviško atitikmens, bet tikrai “envyinu” autorei meistriškumo. Va, tas žodis “meistriškas” tikrai labai tinka romanui apibūdinti.

* Kuo sudėtingiau parašyta, tuo labiau rekomenduojama.

Žanras ir skaitytojų amžius. Literary romanas, suaugusiems, bet be S.

Apie ką gi. Istorija pasakoja sutuoktinių Loto ir Matildos gyvenimą iki ir po santuokos iš kiekvieno asmens perspektyvos. Užaugę visiškai skirtingomis aplinkybėmis ir atradę vienas kitą jiedu susituokia vos po kelių savaičių nuo pažinties nieko nežinodami vienas apie kitą. Gyvendami bohemiškai juodu gyvena nepritekliuje, kadangi turtingoji Loto mama nepritardama šiai santuokai su sūnumi turtais nesidalina. Kol Lotas bando atrasti savo aktorystės kelią, Matilda išlaiko šeimą ir būna gera žmona. Gera, palaikanti ir ištikima žmona ji išlieka ir tada, kai Lotas išgarsėja. Tai va apie tai yra pirmoji knygos dalis: nieko neįvyksta, jiedu tiesiog būna ir Lotas ieško savo kelio į sėkmę, o Matilda būna pašonėj. Intro į antrąją dalį laukia pirmosios pabaigoje, kai Lotas sužino, kad visus tuos jų pažinties metus Matilda jam melavo. Antroje dalyje aprašomas Matildos gyvenimas iki Loto ir po jo, atskleidžiama sudėtinga mergaitės vaikystė ir sprendimai, paskatinę apsivynioti aplink Lotą ir būti tuo šešėliu, kuris tūno už kiekvieno sėkmingo vyro, išsižadant savęs ir galimybės gyventi tiesoje.

Kas labai gerai. Nekenčiu metaforiškos kalbos, bet tai, kad pirma knygos dalis tokia ne be reikalo, supratau tik skaitydama antrą dalį: pasirodo, tokia kalba buvo meninė priemonė, kuri atskleidė pagrindinio veikėjo pasaulį. Toks tas Lancelotas ir buvo – metaforų rinkinys. Manau, kad tai genialu.

Kas užkliuvo skaitant. Prieš pradedant rašyti šitą skiltį, buvau įsitikinusi, kad parašysiu vienintelį ir akivaizdų dalyką: pirmoji knygos dalis yra paprasčiausiai žiauriai nuobodi. Net baiginėdama skaityti Loto versiją pradėjau klausinėti knygą skaičiusiųjų, ar verta skaityti toliau, nes tikrai kamavausi skaitydama ir nebenorėjau kamuotis daugiau. Atsakymas buvo vieningas – antra knygos dalis tikrai geresnė. Tai tada manęs vis neapleido klausimas: kam reikia rašyti knygą taip, kad norint pasidžiaugti knyga reikėtų prasikankinti 240 puslapių? Taip ketinau rašyti iš pradžių, bet po to pagalvojau, kad viskas pasaulyje yra per kančias, ir tik taip pasimato žvaigždės. Antroji knygos dalis tikrai labai gera, o be pirmosios ji būtų niekas. Bet vis tiek, galėjo pirmoje dalyje bent šiek tiek įdomiau būti, gal kokių kabliukų, kurie ragintų skaityti toliau, gal bent mažiau metaforų ir tos nu labai turtingos kalbos, per kurią kartais neįmanoma suprasti, ką autorė norėjo pasakyti.

Kam rekomenduočiau. Tiems, kas pakenčia lėtas ir tingias knygas, mėgsta vyšninį tabaką ir skaityti ne tik prieš naktį ir ne tik tokias knygas, kuriose viskas aišku ir nereikia skaitant galvoti.

Citata. “Nederėjo to daryti. Ji tai žinojo. Tačiau jos meilė jam buvo nauja, o meilė sau tokia atgyvenusi. Ilgus metus ji teturėjo save. Ji bijojo viena stoti prieš pasaulį. Į jos gyvenimą jis įžengė tinkamiausiu laiku – paskutinis jos šiaudas, – nors jam būtų parankiau vesti mielą, dievobaimingą merginą, kokios, ji netruks sužinoti, jam linkėjo jo motina. Toji Bridžita būtų visiems įtikusi. Matilda nebuvo nei miela, nei dievobaiminga. Tačiau ji sau pažadėjo, kad Lotas niekuomet nesužinos apie jos širdyje tūnančią tamsą, kad ji niekuomet neatskleis ją apsėdusio blogio, kad joje jis regės tik meilę ir šviesą. Labiau už viską ji troško tikėti, kad toks ir buvo bendras jų gyvenimas.”

 

Reklama

2 comments

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s