EMMA CLINE Merginos

mergDosje. Kai “Knygų mugėje” prilindau prie “Baltų lankų” konsultantų pasiteirauti apie šią knygą, viskas, ką galėjo pasakyti mano užkalbintas žmogus, buvo “daug kas sako, kad tai viena geriausių 2016 knygų”. Tiesa, dar atsakė į klausimą apie knygos žanrą. Sakė “psichologinis romanas” (kad ir kas tai būtų). Dėl pirmojo teiginio šitą knygą ir įsigijau: prieš mugę perskaičiau labai daug visokių žmonių rekomenduojamų knygų sąrašų ir šita knyga buvo bendras kartotinis. Labai daug apie kūrinį nesidomėjau, bet įtariau, kad jei jau labai rekomenduojama knyga, tai tikrai nebus etatinis žanrinis skaitinys. Neklydau nei kiek: “Merginos” – tikrai verta dėmesio knyga tiems, kurie nemėgsta populiariosios literatūros, bet nori aiškaus siužeto ir mėgaujasi skaitydami sudėtingai parašytus tekstus. Ši knyga tikrai nėra lengvas skaialas nei stiliaus nei temos prasme, bet įsiskaičius skaitymas nekainuoja daug pastangų, todėl žanriniams skaitovams taip pat įtiktų.

Knygą parašiusi Emma Cline – jaunosios kartos Amerikos rašytoja (’89 gimimo). “Merginos” yra pirmoji jos knyga, kuri iš karto tapo New York Times bestselleriu ir kurią Washington Post ir NPR įvardijo viena geriausių metų knygų (taip kad ne tik Lietuvoje).

Žanras ir skaitytojų amžius. Kadangi knygą nėra lengva priskirti konkrečiam žanrui, o ir rašymo stilius nėra iš paprastųjų, reikėtų sakyti, kad knyga yra literary. Kas yra “psichologinis romanas” (kaip kad knygą apibūdino konsultantas “Knygų mugėje”) aš nežinau: romanas – sutinku (ne romantinis kūrinys, o žanro prasme (didelės aplimties, laisvos struktūros kūrinys)), tačiau jei kiekvieną romaną, kuriame daugiau kalbama apie vidinius veikėjų išgyvenimus vadintume “psichologiniu”, tikrai nebūtų adekvatu. Pasilikčiau prie literary/romanas.

Knyga yra skirta suaugusiems, nors, kaip turbūt kiekvieną, gali skaityti ir jaunesni skaitytojai: pagrindinė veikėja yra paauglė.

Apie ką gi. Knygoje aprašomi įvykiai, pagrįsti Charles Manson (amerikiečio nusikaltėlio, subūrusio vadinamąją “šeimą” – grupę jį garbinusių pasekėjų, padėjusių jam vykdyti žiaurius nusikaltimus) istorija, bet knyga, kaip teigia autorė, yra tik grožinės literatūros kūrinys, faktai joje yra išgalvoti. Pagrindinė knygos veikėja – keturiolikmetė Evė Boid, susižavėjusi gatvėje sutiktų merginų būreliu, ir prisijungusi prie jų gyvenimo. Tas gyvenimas – visai kitas pasaulis, kuriame egzituoja tik meilė, jokio materializmo, jokio prisirišimo prie daiktų ir žmonių, o visi bendruomenės nariai garbina jos lyderį Raselą. Knygos siužetas vystomas užsimenant apie galutinę įvykių pabaigą – žiaurią masinę žmogžudystę ir kaip buvo prie to prieita, tačiau iš esmės knyga yra apie Evės vidinius išgyvenimus bandant ištrūkti iš kasdienio jos pasaulio ir įsiliejant į kitokį gyvenimą.

Kas labai gerai. Tie, kas skaito mano apžvalgas, žino, kad esu žanrinės literatūros mėgėja, o literary mane krato. Bet šitas literary yra labai geras, nes jį skaityti galima tikrai mėgaujantis siužetu, o ne ieškant metaforų prasmių.

Visur rašo šitą gėrį, bet privalau ir aš parašyti: knygos autorė tikrai labai taikliai aprašo Evės išgyvenimus: veikėja tokia net sakyčiau šiurpiai tikra, nebijanti įvardinti tokių emocijų ir potyrių, apie kuriuos žmonės vengia kalbėti, nors tikrai jaučia.

Kas užkliuvo skaitant. Veiksmo trūkumas. Taip taip, čia gi literaty ir viskas galima, bet vis tiek: kai visą knygą varo žmogžudystės kvapas, o pagrindinė veikėja joje net nedalyvauja, jautiesi šiek tiek apgautas.

Kam rekomenduočiau. Mėgstantiems sudėtingesnio turinio ir formos kūrinius, kuriuose dominuoja veikėjo vidus ir veiksmas išreiškiamas emocijomis.

Citata. “Taip, tai tiesa, aš iš tikrųjų taip jaučiausi. Jausmas, kad mus visus tame automobilyje kažkas siejo, iš kito pasaulio įsiveržęs vėsus gūsis, palytėjęs mūsų odą ir plaukus. Bet nė nepamaniau – man ir į galvą neatėjo, nė sykio, kad tas kitas pasaulis galėtų būti mirties pasaulis. Iš tikrųjų net nepatikėsiu tuo, kol neįsiriedės žinių kamuolys. Po to jau, savaime aišku, atrodė, kad viskas buvo nudažyta mirties artumu, kad jis lyg tas bekvapis rūkas užtvindė automobilį, lipo prie langų – migla, kurią mes įkvėpdavome, kuri formavo kiekvieną mūsų ištariamą žodį”.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s