LAURENT GOUNELLE Dievas visada keliauja incognito

Screen Shot 2017-04-02 at 10.25.17 AMDosje. “Dievas visada keliauja incognito” – viena tų knygų, kurias visi, skaitantys tokio pobūdžio knygas, perskaitė dar 2012, kada ši knyga ir buvo išversta į mūsų kalbą. Tikėjausi išvengti šitos knygos, nepaisant to, kad vienu metu visas facebooko feedas mirgavo nuo įvairiomis pozomis ant įvairių paviršių gulinčio šitos knygos atvaizdo. Šitos knygos neskaityti buvau nusprendusi dėl nemažai priežasčių. Pirma – nuotraukas su skaitomomis knygomis facebooke paprastai viešina knygų beveik neskaitantys žmonės, o neskaitantys žmonės skaito Coelho ir jis jiems labai patinka, o man Coelho yra nepriimtina filosofija, nepaisant to, kad “Vienuolika minučių” susiskaitė visai gerai. Antra – knygos viršelis ir tas žodis “Dievas” pavadinime man per daug siejosi su religija, o apie religinius dalykus skaityti irgi nemėgstu. Trečia – iš viso neskaitau žanro “populiarioji literatūra”. Bet kai vienas mano draugas, kuris neseniai pradėjo skaityti knygas man parašė, kad pirmą kartą gyvenime perskaitė aštuoniasdešimt puslapių vienu prisėdimu, negalėjau neperskaityti šitos knygos ir aš – turėjo čia būti kažkas, kas neskaitantį žmogų atvedė į doros kelią. Ir dar knyga rašyta ne anglakalbio, o tai šiek tiek įnešė intrigos: ne kasdien paskaitai prancūzų kalbos vertinių.

Žanras ir skaitytojų amžius. Čia iš tų žanrų, kur šiaip jau romanas, bet aš vadinu “populiarioji literatūra”. Žanrai skirti audirorijoms, kurias apibrėžia labai daug bruožų: amžius, lytis, pomėgiai, šeiminė padėtis, okupacija ir panašiai. “Populiarioji literatūra” yra tokia, kurios auditorija yra plačiausia: neribojma jokiais parametrais, skirta visiems, kurie nori skaityti ką nors lengvo. Šiukštu nekeikiu šito žanro – visi žanrai yra verti būti ir reikalingi.

Apie ką gi. Pagrindinį veikėją Alaną sutinkame besiruošiantį nusižudyti: jis kalba apie vaikystę, nepateisintus mamos lūkesčius, nemėgiamą darbą, sugriuvusius santykius, – visą puokštę dalykų, dėl kurių gyventi jam atrodo neverta. Tačiau taip pabaigti gyvenimą jam sutrukdo Ivas Dubrėjus – žmogus nei iš šio nei iš to pasirodęs vietoje, Alano pasirinktoje pabaigai. Pagautas tokioje jautrioje situacijoje Alanas pažada Ivui vykdyti visus jo paliepimus, o už tai Ivas jam pažada raktą į geresnį gyvenimą. Iš pradžių Alanas vykdo visas Ivo užduotis, kurios skirtos pakeisti Alano mąstymą, tačiau visai greitai Alanas pradeda kvestionuoti Dubrėjaus intencijas: kas šis žmogus? Ko jis nori iš Alano? Kodėl jis atsirado būten ten, kur Alanas ketino žudytis? Šie klausimai paskatina pagrindinį veikėją ieškoti atsakymų; paaiškėja, kad Ivas Dubrėjus susitikimą su Alanu planavo gerokai anksčiau nei jiedu susitiko pirmą kartą.

P.S. knyga nėra detektyvas, tačiau jei nežinotume, kad knyga labiausiai apie sielovadą ir “ką daryti, kad gyventume geriau”, būtų galima rasti ir detektyvo bruožų.

Kas labai gerai. Man labai patiko, kad buvo visiškai neaišku, kas tas Ivas Dubrėjus ir ko jis nori iš Alano. Spėliojau visaip, aišku, didžiąją dalį knygos galvojau, kad tas Dubrėjus yra dievas (pavadinimas visgi daro savo), tačiau pabaiga tikrai nustebino. Detektyvo verta pabaiga.

Dar gerai tai, kad knyga labai lengvai skaitoma, todėl net ir neskaitančius žmones gali nesunkiai įtraukti.

Intriga skatina skaityti toliau.

Kas užkliuvo skaitant. Sunku vertinti knygą, kurios žanro iš esmės nevertini, tad ir objektyvių kliuvinių minėti kažkaip nelabai verta. Trumpai tik: jokios meninės vertės (nei siužeto atžvilgiu, nei stiliaus, nei kalbos, nei veikėjai išbaigti, – visai nieko), skaitytojui nieko nereikia suprasti pačiam, nieko nereikia pagalvoti – viskas parašyta, pakartota ir dar kartą pakartota.

Kam rekomenduočiau. Tokiems kaip mano vyras, kuris neskaito knygų, bet vis sako “duok man ką nors paskaityti”.

Citata. “Kaip tik tą akimirką suvokiau, kad mano mirtis – savaime suprantamas dalykas. Tai nebuvo impulsyvus sprendimas. Neketinau pulti po traukiniu. Ne, tiesiog tai buvo akivaizdi išeitis. Iškeliausiu anapus, ir viskas bus gerai. Pats pasirinksiu vietą, laiką, juk niekas neskubina. Nejaučiau mazochistinio noro mirti. Anaiptol. Netroškau ir paprasčiausiai užbaigti savo nepakeliamą kančią. Anapusybė švelniai, nepermaldaujamai traukė, ir mane apėmė keista nuojauta, kad mano vieta – kaip tik ten, kad tai ten išsiskleis mano siela.“

Reklama

4 comments

  1. Ką tik ir aš vos ne vos įveikiau šitą knyga. Į galą praleidinėjau po pastraipą, todėl labai sutinku su “Kas užkliuvo skaitant“. Man irgi užkliuvo.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s