MARISSA MEYER Mėnulio kronikos Sindė

Screen Shot 2017-03-22 at 1.48.45 PMDosje. Atrodo metai vos prasidėjo, o va jau ir metų filmą jaučiuosi pažiūrėjusi (taip, aš iš tų, kurie plojo La La Land’ui už kiekvieną Oskarą), ir blogiausią metų knygą perskaičiau. Aišku, atsiras manančių, kad pradėjus skaityti blogą knygą reikia ją tiesiog mesti per petį ir nusispjauti tris kartus, bet aš manau, kad iš blogų knygų galima daug ko pasimokyti, todėl visa dūšia nekęsdama šitos knygos ją vis tiek skaičiau toliau. Juo labiau, kad young adult fantasy yra mano sritis, tad šita knyga buvo tikrai puiki pamoka, kaip rašyti nereikia.

Nežinau, ko tikėjosi Alma littera pateikdama auditorijai 2012 metų knygą. Kyla įtarimas, kad Westworld’ui pasibaigus leidykla nusprendė pasinaudoti mūsų palankumu robotams. Mano palankumo ne tik negavo, bet dar ir gavo neigiamų karmos taškų už marketingą knygos, kuri to marketingo visai neverta.

Trumpai – nors bandymas atgaivinti Pelenės istoriją labai sveikintinas, bet knyga nevykusi nepaisant to, kad tai NY bestselleris. Kodėl? Visa kritika skyrelyje “Kas užkliuvo skaitant”.

Žanras ir skaitytojų amžius. Paprastai YA knygas rekomenduoju ne tik paaugliams, bet šitai knygai jaučiausi tikrai per sena. Manau, kad paaugliams ji tikrai galėtų būti wow.

Apie ką gi. Kadangi knygoje viskas tikrai labai nuspėjama, tai nesijausiu nei kiek spolinanti. Sindė – kiborgė, kažkada buvusi žmogumi, bet sukiborginta siekiant išgelbėti jos gyvybę. Ji gyvena kartu su savo piktąja pamote ir seserimis, dirba mechanike. Šalyje siaučia mirtinas maro virusas, suserga geroji Sindės sesuo, pamotė kaltina Sindę ir atiduoda ją bandymams, atrasti vaistą nuo žudančios ligos. Paaiškėja, kad Sindė ligai atspari, kadangi yra priešų pasaulio atstovė. Dar ir princą įsimyli, kuris nežino nei kad ji kiborgė, nei kad lunarė (taip vadinami tos priešų planetos Lunos gyventojai). Paaiškėja ir daugiau dalykų, bet praktiškai apie paaiškėjimus ir yra knyga, bet jei atskleisčiau dar kelis, knygos būtų galima ir nebeskaityti. Prasitarsiu tik tiek, kad meilės linija čia nėra labai išvystyta.

Kas labai gerai. Knygą perskaičiau gal prieš tris savaites, bet niekaip neprisėdau parašyti apžvalgos: va tiek nieko gero man ji. Bet prie gerų dalykų paminėsiu vis tiek ką nors: man tikrai labai juokingas buvo robotas Sindės padėjėjas – Ikė. Gerai sukaltas personažas.

Kas užkliuvo skaitant. Pradėsiu nuo prisipažinimo, kad nors kartą norėjau skaityti knygą nelabai ką apie ją žinodama, todėl sąmoningai neskaičiau atsiliepimų. Perskaičiau tik kažkur (dar prieš imant knygą į rankas ir prieš planuojant ją įsigyti – gal kokiam anonse), kad knyga nėra serijinė, o kiekviena “Mėnulio kronikų” dalis atspindi vis kitą populiariąją pasaką. Tikriausiai tai ir patraukė mano dėmesį, kadangi šiaip nesu robotų mėgėja (išskyrus Westworldą J). Deja, tas anonsas klydo, kadangi knyga yra visiškai serijinė. Pirmas minusas, bet čia labiau savo žioplumui. Labai keistai skaitosi, kai vis tikiesi kulminacijų, o tik perskaičiusi knygą ir jų neradusi supranti, kad pagrindiniai taškai bus sudėlioti gal ketvirtoje dalyje. Fu kaka

Pagrindiniai veikėjai – gryniausias plastikas. Visiškai neįtikinami, plokšti, per daug vienapusiški, iš serijos “labai geras” ir “labai blogas”, o veikėjus, kaip žinia, mes mylime ne dėl to, kokie jie tobuli, o dėl jų žmogiškųjų savybių – silpnybių. Pagrindinė veikėja neįtikino manęs savimi, todėl išgyventi įvykius kartu su ja buvo neįmanoma. Nejaučiau westworldiškos empatijos kiborgei. Kad ir kaip stengiausi, niekaip nenutildžiau balso galvoje, sakančio, kad skaitau apie laidų dėžę ir dar bandau įsijausti.

Zero emocijų. Dar nesu skaičiusi YA/Fantasy literatūros kūrinio, kuriame pagrindiniai veikėjai būtų tokie tušti. Jokios tikėtinos reakcijos net į labai skaudžius dalykus: toliau jie daro savo tarsi nieko nebūtų nutikę.

Ir dar vieną siaubą paminėsiu: tokio nuspėjamumo kūrinio dar reikia paieškoti. Ir čia nekalbu apie tą “Pelenės” istorijos dalį. Tiesiog nuo pirmųjų puslapių viskas visiškai aišku, o vis tiek dirbtinai vystoma intriga ir “atskleidžiama” atseit labai netikėti dalykai pabaigoje.

Kam rekomenduočiau. Tik paaugliams. Bet aš savo vaikams tokios knygos nepirkčiau, nebent labai patinka robotai ir tikėtina, kad bent šitą knygą skaitys.

Citata. “Sindė gurktelėjo ir prispaudė nykštį prie kairio riešo. Tapatybės lusto ji nejuto, bet žinojo, kad jis ten yra. Išluptas iš mirusio žmogaus. Jei daktaras Erlandas teisus, viskas, ką ji žino apie save, savo vaikystę ir savo tėvus, buvo melas. Išgalvota istorija. Išgalvota mergaitė. Mintis, kad lunariai gali būti pabėgeliai, nebeatrodė tokia keista. Jis atsisuko į terminalą. Dabar jis rodė Kajų, konferencijų salėje kalbantį iš sakyklos.

– Panele Lin, kažkas labai pasistengė, kad čia patektumėt, o dabar jūs atsidūrėte mirtiname pavojuje. Nesužlugdykite sau gyvenimo.”

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s